Ispanijoj praleidau daug šviesių, saulėtų metų, Kur auksinė saulė glostė man veidą kasdien. Ten kalnuos nubusdavo pavasario rytai, matyti, Ir banga dūžtanti dainavo prie pat lango sienų. Palmės, šiltas smėlis ir žydros jūros ošimas, Bet širdis kažkodėl nerado ramybės tenai. Girdėjau per metus aš šaukimą, švelnų ir tėvišką: Tai mano brangi Lietuva šaukė sielą namo. Mano Lietuva, mylima Lietuva! Tavo miškai, paukščiai ir gandrai laukuos. Ošia žalia žolė, laisve kvėpuoja dvasia, Ir oras virš žemės skaidrus, lyg daina. Ir tegul sako visi, kad čia lyja ir lyja, Kad pilkas cepelinų dangus virš galvos – Bet tai mano gimtieji namai, mano šalis, Geresnio krašto nerasiu niekur kitur. Svetima Ispanijoj tapau per tiek daug metų, Nors išmokau kalbą ir pripratau prie karščio pavasario. Bet siela skridau ten, kur brėkšta tamsus rytas, Kur prie senų beržų norėjos priklaupt ant kelių. Aš grįžau pas tave, brangi, gimtoji žeme, Čia ilsisi tie, kas man gyvybę kadaise davė. Čia gieda lakštingalos, žaliuoja tankūs laukai, Ir rytmečio rūkai tėvynę švelniai apglėbė. Mano Lietuva, mylima Lietuva! Tavo miškai, paukščiai ir gandrai laukuos. Ošia žalia žolė, laisve kvėpuoja dvasia, Ir oras virš žemės skaidrus, lyg daina. Ir tegul sako visi, kad čia lyja ir lyja, Kad pilkas cepelinų dangus virš galvos – Bet tai mano gimtieji namai, mano šalis, Geresnio krašto nerasiu niekur kitur. Tegul gąsdina kitus tie debesys ir drėgmė, Mes juk žinom su tavim: dangus ne bus visada pilkas! Išeis saulės spindulys, sušildys ir išgydys mus, Ir įkvėps mūsų oazė pavasario žolynais. Išlįs varnalėšose vabalėliai, vorai savais reikalais, O rudenį keliausim grybauti į ąžuolyną gūdų... Aš einu šia žeme, ir ašara bėga skruostu, Aš grįžau namo. Ir grįžau, žinoma, su pilna teise. Tai mano gimtieji namai. Aš namie.