Norvegija, klausyk. Mašina rieda, asfaltas dūsta, Šitas vaizdas pro langą – tai tikra jėga. Bergeno lietus, pilka danga virš galvos, Čia oras geriausias, čia laisvė visos spalvos. Keliai kaip gyvatės, vingiuoja tarp uolų, Aš spaudžiu gazą, čia ne laikas abejonių. Avys ant skardžio, jos žiūri į mane, Norvegijos fiordai, jie skęsta rūke. Norvegija – kalnai virš debesų, Kelias vingiuoja, aš greitai važiuoju. Bergenas šviečia, lietus ant stiklo, Viduj tik laisvė, viskas čia tikro! Tuneliai tamsūs, bet šviesa kitoj pusėj, Važiuoju aukštyn, pasimetęs visoj šitoj musėj. Jokio streso, tik vėjas ir variklio garsas, Šiaurės gamta – tai mano tikrasis kursas. Jausmas toks, lyg skrisčiau virš ežerų, Nežiūriu atgal, aš nebijau tų kerų. Kalnas po kalno, uola po uolos, Norvegijos dvasia giliai po oda, giliai po kojom. Tai ne sapnas, tai realybė po ratais, Mes judam pirmyn, mes judam ratais. Norvegija – kalnai virš debesų, Kelias vingiuoja, aš greitai važiuoju. Bergenas šviečia, lietus ant stiklo, Viduj tik laisvė, viskas čia tikro! Norvegija. Tik kelias, tik vaizdai. Viskas tikra. Mes judam. Ryšys dingo.